Dvišalėse sutartyse aiškiai nustatomos abiejų šalių teisės ir pareigos. Dažnai į sutartis įtraukiamos sąlygos, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai, sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis. Nors šie sutarčių vykdymo principai yra įtvirtinti ir CK 6.38 bei 6.200 straipsnyje ar, pavyzdžiui, CK 6.691 str. (Statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimas), jie nėra tik bendro pobūdžio nuostatos. Konkrečioje situacijoje pareiga bendradarbiauti turi tiesioginę įtaką nustatant šalies atsakomybės dydį ar paskirstant žalą.
Bendradarbiavimo principo svarba ir neapdairus elgesys
Pareiga bendradarbiauti reiškia ne tik konkrečių aktyvių veiksmų atlikimą, bet ir pareigą vengti pasyvaus elgesio. T. y. bendradarbiavimo pareigos pažeidimu gali būti laikomas ir tam tikrų veiksmų neatlikimas ar rūpestingumo stoka, kai konkrečioje situacijoje tam tikras aktyvus šalies elgesys būtų protingas ir akivaizdžiai būtinas. Šis principas yra esminis, sprendžiant dėl abipusės kaltės, nes jo pažeidimas gali tapti pagrindu sumažinti atsakomybę arba atleisti nuo jos.
Neapdairus elgesys pasireiškia šalies veiksmais ar neveikimu, kurie neatitinka iš protingumo ir teisingumo principų kylančios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, siekiant išvengti žalos ar sumažinti jos padarinius. Tai apima situacijas, kai šalis, turėdama galimybę ir pareigą, nesiima protingų priemonių apsaugoti savo ar kitos šalies interesus, ar neužkerta kelio žalos atsiradimui. Neapdairiu elgesiu gali būti laikomas nepakankamas informacijos suteikimas verslo partneriui ar nesiėmimas protingų priemonių žalai išvengti, kai tokios priemonės buvo akivaizdžios ir prieinamos. Šis elgesys gali pasireikšti tiek tyčia, tiek dėl didelio neatsargumo.
Teismas analizuoja ne tik tiesiogiai žalą sukėlusios šalies veiksmus, bet ir nukentėjusiosios šalies elgesį, siekiant nustatyti, ar ji įtakojo žalos atsiradimą ar jos padidėjimą. Net ir esant vienos šalies prievolės pažeidimui, t. y. netinkamam sutarties vykdymui, kitos šalies pasyvumas ar atsakomybės vengimas gali būti įvertintas kaip prisidėjimas prie žalos masto.
Žalos įrodinėjimas ir skolininko teisės
Nukentėjusiai šaliai (kreditoriui) tenka pareiga įrodyti patirtą žalą, jos dydį, taip pat konkrečiam asmeniui (sutarties šaliai, skolininkui) priskirtinus neteisėtus veiksmus ir teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir žalos.
Tačiau kita šalis (skolininkas) turi teisę įrodyti, kad kreditorius sutarties vykdymo metu nebendradarbiavo, neatliko tam tikrų veiksmų, kurie galėjo užkirsti kelią žalai arba sumažinti jos dydį.
Teismai, nagrinėdami ginčus dėl preliminariosios sutarties vykdymo, vienais atvejais konstatuoja, kad pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl abiejų šalių pasyvaus elgesio, todėl pirkėjui turi būti grąžinamas avansas ir nei vienai iš šalių netaikoma atsakomybė, t. y. bauda. Kitu atveju teismas vertino, kad pardavėjas turi iniciatyvos pareigą, t. y. pareigą organizuoti sutarties sudarymą, nors ji ir nebuvo nustatyta sutartyje, todėl pardavėjo pasyvus elgesys buvo įvertintas kaip bendradarbiavimo pareigos nevykdymas, ir kad pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl pardavėjo kaltės, todėl pardavėjas ne tik turi grąžinti gautą avansą, bet sumokėti sutartyje numatytą avanso dydžio baudą.
Abipusės kaltės teisinės pasekmės
Nustačius abipusę kaltę, civilinės atsakomybės paskirstymas yra imperatyvus. Svarbiausios teisinės pasekmės, nustačius abipusę kaltę:
1. Žalos atlyginimo sumažinimas. Jei teismas nustato, kad nukentėjusi šalis pati prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, atlygintinos žalos dydis proporcingai mažinamas, atsižvelgiant į jos kaltės laipsnį. Pavyzdžiui, teismas vertina, kad nukentėjusios šalies (ieškovo) kaltė sudaro 30 %, atitinkama dalimi ir mažinama priteisiamos žalos dydis.
2. Atsakomybės paskirstymas lygiomis dalimis. Kai abiejų šalių kaltė yra panaši ir neįmanoma tiksliai nustatyti, kurios šalies indėlis buvo didesnis, teismas gali paskirstyti žalos atlyginimo prievolę lygiomis dalimis abiem šalims.
3. Visiškas atleidimas nuo atsakomybės. Nors taikomas retais atvejais, tačiau, jei nustatoma, kad nukentėjusios šalies neapdairus elgesys yra esminis ir tiesiogiai sukėlė žalą, o kitos šalies indėlis yra minimalus ar neturi tiesioginio priežastinio ryšio, kaltininkas (atsakovas) gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Tačiau tokie atvejai paprastai reikalauja labai aiškaus priežastinio ryšio ir nukentėjusiosios šalies didelio neatsargumo.
4. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Nustačius abipusę kaltę, teismas gali proporcingai paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas (pvz., žyminį mokestį, išlaidas advokato pagalbai apmokėti) tarp šalių, atsižvelgdamas į kiekvienos šalies priteistų ir atmestų reikalavimų dalį.
Bendradarbiavimo principas yra kertinis elementas, leidžiantis teismams nustatyti kiekvienos šalies indėlį į žalos atsiradimą ar padidėjimą. Teismų praktika rodo, kad net ir pasyvumas ar informacijos neperdavimas gali būti vertinami kaip prisidėjimas prie žalos, o tai leidžia sumažinti kitos šalies atsakomybės dydį. Taigi, sutartiniuose santykiuose itin svarbu ne tik vykdyti tiesiogines pareigas, bet ir aktyviai bendradarbiauti bei rūpintis, kad sutartis būtų tinkamai įvykdyta, taip pat siekiant išvengti žalos arba sumažinti jos padarinius.
