Sudarant įvairias rašytines sutartis, į sutartis įprasta įtraukti nuostatas dėl netesybų – delspinigių – mokėjimo, kurie būtų mokami prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo atveju. Pavyzdžiui, šalys susitaria, kokio dydžio (proc.) delspinigiai būtų mokami už kiekvieną termino praleidimo dieną, jeigu šalis pradelstų (vėluotų) laiku sumokėti pagal sutartį privalomas mokėti sumas.
Tačiau praktikoje taip pat esama atvejų, kai santykiai tarp šalių susiklosto nesant sudarytos rašytinės sutarties, o dėl esminių sutarties sąlygų (pavyzdžiui, dėl paslaugos kainos ir jos suteikimo termino) šalims sutarus žodžiu. Tokiais atvejais pasitaiko, kai, pavyzdžiui, paslaugą suteikusi ir sąskaitą apmokėjimui kitai šaliai pateikusi šalis išrašytoje sąskaitoje vienašališkai nurodo sąskaitos apmokėjimo terminą bei tai, kad jos neapmokėjus laiku – bus skaičiuojami atitinkamo dydžio delspinigiai.
Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad nurodyti delspinigius tik išrašomoje ir kitai šaliai apmokėjimui pateikiamoje sąskaitoje – neužtenka. Dėl delspinigių dydžio ir jų skaičiavimo tvarkos šalys turi būti susitarusios.
Remiantis Civilinio kodekso 6.72 straipsniu, susitarimas dėl netesybų (taigi, ir delspinigių) turi būti rašytinis, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad šio reikalavimo nesilaikymas susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio, o tik atima teisę, kilus ginčui, įrodinėjant susitarimą dėl netesybų, šalims remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
Tuo pačiu būtina priminti, kad net ir nesant tarp šalių sudaryto rašytinio susitarimo dėl delspinigių mokėjimo, šalis nepraranda teisės iš mokėjimą vėluojančios atlikti šalies reikalauti įstatymo nustatyto dydžio palūkanų (pavyzdžiui, CK 6.210 straipsnis).
